luopauka

×luo•pauka (hibr.) sf. 1. kieta žemės ar sniego pluta: Reikia sulaužyt volu luo•pauka, ba neišdigs žirniai Slk. Tokia luo•pauka, kad ir nagų žemėn neinkiši Lkm. Ok negreit išsikals žolė iš po tokios luo•paukos Vdš. Ant sniego jau stipri luo•pauka Trgn. Luopauka jau kelia, gerai bus važinėtis Ktk. | Nuimk nuo košės luo•pauką Slk. 2. ant storo ledo užsidėjęs plonas ledelis: Jei luo•pauka truks, tai ledas atlaikys Slk. 3. prastai iškalto dalgio ašmenų atsikišimas, plampa: Bekaldamas dalgę, tik luo•paukų pridarei Plš.